Vamzdeliai su šviežia dešrele ir rikota/ Penne con ricotta e salsiccia

Gaminant iš visokių naujų ir senų itališkų knygučių, kai kurių receptų rezultato lietuviška akis tiesiog negali nuspėti. Tokius bandyti man patinka, nes gamindama nelabai įsivaizduoju, kas čia bus. Šitas receptas apie kurį šiandien - vienas pirmųjų, išmoktų čia, ir vienas mano mylimiausių.
Man rikota asocijuojasi su visokiais čyzkeikais ir šiaip saldumynais. kažkas panašaus į riebią varškę. Ir jau niekaip nesiasocijuoja su pipirais, mėsytėm ir makaronais. Ir vis dėlto...
Taigi, dviems asmenims reikės:

180 - 200 g vamzdelių
1 (arba 1/2 jei didelė) šviežios dešrelės
1/2 indelio rikotos
druskos, pipirų

Žodžio "dešrelė" vertimas iš/ į italų kalbos kiek sudėtingas. Pradėkim iš toli - tai, ką mes vadiname DEŠRA, jie vadina salame. Tai, ką mes vadiname pieniškomis dešrelėmis, jie vadina vokiškai - wurstel. Tai, ką mes vadiname šviežiomis dešrelėmis (tomis, kimštomis faršu), jie vadina salsiccia. Pastarosios čia labai populiarios, daugybė receptų su jomis.

Taigi, dešrelę nulupame, sutrupiname ir pakepiname ant keptuvės be jokio riebalo.
Į didelį dubenį beriame pakepintą dešrelę (t.y. faršo gabalėlius), rikotą, gausiai druskos ir šviežiai maltų pipirų, viską nuoširdžiai išmaišom.
Makaronus išverdame. Į rikotos mišinį dar įmaišom šaukštą kitą vandens, kuriame virė makaronai. Nupilame makaronų vandenį, makaronus beriame į paruoštą rikotos mišinį ir gerai išmaišome.
Rezultatas - kažkas švelniai (rikota) stipraus (faršas). Rikota primena kone grietinėlę. Niam.

Šalti vamzdeliai su cukinijom ir mėta/ Pennette fredde con zucchine e menta

Užsiciklinau ant šaltų makaronų. Tiesa, ne tik makaronų - italams ryžiai yra beveik pasta, tai čia populiariausias šaltas patiekalas (gal po prosciutto e melone - kumpio su melionais) yra insalata di riso arba ryžių mišrainės. Taigi, dabar beveik kasdien pietums - arba ryžių mišrainė, arba šalti makaronai. O ką daryt, kai už lango +34, o viduj +28? :)
Šaltų patiekalų pliusas dar ir tas, kad gali juos neštis iš namų - vežtis į svečius ar surengti pikniką. Mes penktadienį taip ir padarėm su vat šitais makaronais apie kuriuos dabar parašysiu. Pasitiesi adijaliuką, išsidėlioji lėkštes ir įrankius (jokio plastiko, nėra jie tokie sunkūs, galima atsinešti normalius indus iš namų), pasipilstai vynelį... Rojus.
Po to ir nusnūsti eglių pavėsy galima.
Taigi, receptas dviems asmenims, reikės:

180 g makaronų vamzdelių
40 g fetos sūrio
poros šaukštų tarkuoto parmezano (ar "Džiugo")
kokių 5 lapelių šviežios mėtos
1 skiltelės česnako
aliejaus, acto
žiupsnelio šafrano

Net ir paprastieji vamzdeliai Italijoje ne visai paprasti - jų būna įvairių rūšių. Du dalykai kurie skiriasi - dydis ir "dryžuotumas". T.y. vamzdeliai būna lygūs (penne lisce) ir su tokiais įspaustais dryžiukais (penne rigate). Pastarieji turi skirtumą sugerti daugiau padažo. Lietuvoje, kiek pamenu, paprastai vamzdeliai būna "dryžuoti".

Cukinijas supjaustom griežinėliais ir pakepame, geriausia ant "grilinės" keptuvės be arba tik su trupučiu aliejaus. Aš leidau sau paimprovizuoti ir jas padruskinau ir apibarsčiau žoleliu mišiniu, man taip skaniau :) Apkepusias dedam į dubenėlį ir maišom su smulkintais mėtos lapeliais, aliejumi ir actu. Ten pat įdedame pusiau perpjautą česnako skiltelę ir dedam į šaldytuvą bent pusvalandžiui, kad pasimarinuotų.
Išverdame vamzdelius, į vandenį įbėrę žiupsnį šafrano (jei jo neturite ar gaila :), bus gerai ir be). Nuplauname šaltu vandeniu, po to nusausiname švarutėlaičiu virtuviniu rankšluosčiu.
Iš pasimarinavusių cukinijų išimam česnaką, dedam kartu su makaronais, pramezanu ir trupintu fetos sūriu, viską išmaišom. Jei dar trūksta - pagardinam aliejum.
Ir vėl iš šaldytuvą, iš kurio - ant stalo (arba ant žolės, kam kaip labiau patinka :) )

Spagečiai su pomidorais ir alyvuogėm/ Spaghetti con pomodoro e olive

Praėjusią savaitę pavyko sumedžioti keletą naujų knygų apie pasta. Porą savavališkai pasiskolinau iš draugo mamos, kai buvom nuvažiavę laistyti gėlių mamos bute (tėvai atostogavo), dar kelias nusipirkau senų knygų turgelyje. Kai man, bemedituojančiai prie senų itališkų receptų knygų dėžės, paaiškino kad kainuoja eurą už dvi knygas, galvojau, sapnuojasi :) Visos kitos knygos kainavo 3-5 eurus. O vat kulinarinės - nupigintos. Atsilaikiau nepaėmusi visos dėžės, apsiribojau keturiom knygom - dvi apie makaronus, viena apie ledus ir viena apie patiekalus su žolelėm. Viso du eurai. Va čia tai grobis!
Kažkaip vasarą (įdomu kodėl? :) ) mane vis ant daržovių neša. Šįkart pasta pati paprasčiausia - spagečiai, o padažas - paprastas produktais, bet labai, labai skanus. Vis dar iš senų knygų, ir bandytas ne kartą. Nors truputį tenka pasiterlioti ir procesas netrumpas, bet rezultatas, niam niam niam.

Taigi, dviems asmenims reikės:

200 g spagečių
1 svogūno
2 prinokusių pomidorų
1 paprika
10 - 15 juodų alyvuogių
1 skiltelė česnako
1/2 šaukšto smulkinto rozmarino
1/2 šaukštelio smulkinto čiobrelio
1 šaukštas balto vyno
keletas šaukštų mėsos sultinio
aliejaus, druskos, pipirų
tarkuoto parmezano

Spagečius aš matuoju "spagetometru" - nerealus itališkas įtaisas :) Pasirenki skylę pagal tai, kiek porcijų nori ruošti, ir kiek spagečių į ją telpa, tiek ir verdi...
Paprika originaliam recepte buvo žalia, aš naudojau raudoną, nes tik tokią turėjau.

Pirmiausiai užsikaičiam orkaitę iki kokių 200C. Tada pasiruošiam pomidorus ir žoleles - pomidorus nuplikom verdančiu vandeniu, nulupam, išimam sėklas, supjaustom kubeliais. Žoleles (čiobrelį ir rozmariną) sukapojam. Susmulkinam svogūnus, lengvai pakepinam juos aliejuje. Tada sudedame pomidorus ir žoleles, aplaistom vynu ir sultiniuir paliekam ant kaitintis ant nedidelės ugnies pusvalandžiui. Jei labai išsausėja - pilam dar sultinio ar vyno.
Į orkaitę dedame aliejumi aplaistytą papriką ir kepam kol truputį apskrus ir pradės atšokinėti odelės. Tada ištraukiame, atvėsiname, nulupame odą, supjaustom juostelėmis. Kitoje keptuvėje pakaitiname dar truputį aliejaus, apkepame paprikos juosteles, pabaigoje labai trumpam sumetame griežinėliais supjaustytas alyvuoges.
Paprikų ir alyvuogių mišinį verčiam į pomidorų svogūnų žolelių mišinį, dar truputį pakaitiname. Padruskiname, papipiriname, išspaudžiame česnaką ir gerai išmaišome.
Kraunam padažą ant makaronų, ant viršaus pabarstom tarkuotu parmezanu ir gardžiuojamės!

Šalti suktukai Viduržemio jūros stiliumi/ Insalata di fusilli mediterranea

Jau matau kad linksmiausia šito blogo rašymo dalis - galvoti lietuviškus pavadinimus itališkiems pastos variantams. Šiandien apie suktukus :) Arba tokius susuktus makaronus, čia vadinamus fusilli. Būna labiau suktų ir mažiau suktų, esmė ta pati.
Prisipažinsiu, kad šiandienos receptas originale buvo su kaspinėliais. Bet kadangi aš jų neturėjau, o turėjau kaip tik tiek kiek reikia suktukų, dargi spalvotų ir brangių, rankomis gamintų, taigi leidau sau paimprovizuoti :)

Kai mane pirmą kartą Italijoje pavaišino šaltais makaronais, pagalvojau kad gal čia kokia klaida. Nors klaidos negalėjo būti, nes jais mane pavaišinusi Elisa - puiki šeimininkė. Ilgiau čia gyvendama suprantu jų (italų) vasarinę meilę šaltiems patiekalams. Tikiuosi, ragavote kumpio su melionu (jei ne, staigiai marš į Tappo D'Oro!), klasikinio šalto itališko patiekalo. Dažnai į stalą patiekiamos ir įvairios ryžių salotos, ir šalti makaronai (pasta fredda). O kaip kitaip, kai dieną šią savaitę oras įšyla iki 35 ir daugiau... Norisi kažko šalto ir gaivaus. Girdėjau, kad prognozės ateinančioms dviems savaitėms geros ir Lietuvoje, taigi - šaltų makaronų receptukas.

Dviems asmenims reikės:
160 g makaronų (suktukų, kaspinėlių ar kitų neilgų makaronų)
100g vyšninių pomidoriukų (kokie 5-6 išeina)
5-6 juodųjų alyvuogių
1 šaukšto Pesto padažo
Šiek tiek Pecorino sūrio
Alyvuogių aliejaus
Baziliko
Druskos, pipirų

Pesto galima nuspirkti bet kuriame perkybcentryje ir Lietuvoje (arba pasigaminti pačioms, jei netingit :) ). Man šitas padažas buvo atradimas jau Lietuvoje. Kai žiauriai neturėdavau laiko gaminti, į darbą nusinešdavau ryte kol prausiuosi išvirtų makaronų, o butelaitį Pesto visada turėdavau darbovietės šaldytuve.

Taigi, išverdam makaronus. Tiek minučių, kiek parašyta ant pakelio. Tiesa, anadien varčiau tokią senobinę itališką knygą apie pastą, tai ten sako, kad vandens reikia maždaug 100g makaronų 1 litro. Ne tiek jau ir daug...
Kol makaronai verda, skiltelėmis supjaustome pomidoriukus, pasūdome ir paliekame lėkštej nuvarvėti.
"Žiedeliais" supjaustome alyvuoges.
Kai makaronai išverda, juos perplauname šaltu vandeniu, kad atvėstų. Tada rūpestingai nušluostome labai švariu rankšluosčiu arba poperinėmis servetėlėmis.
Į "salotinę" dedame makaronus, pomidorus (nupylę skystį), alyvuoges, Pecorino sūrį papjaustyta tokiais plonais tarsi popieriniais lapeliais (aš neturiu tam skirto peilio, tai pjausčiau kaip išėjo :) ), tada uždrebiam Pesto, užpilam šaukštą aliejaus, paplėšom (arba pabarstom džiovintu) baziliko, pipiriukų užtarkuojam... Gerai gerai išmaišom ir dedam į šaldytuvą. Ten ir laikom, kol prireiks!
Skanaus, nesukaiskit!

Skylėtukai su įdarytais vyšniniais pomidorais/ Bucatini ai pomodorini ripieni

Pradėkim nuo to, kad makaronai itališkai visai ne makaronai, o pasta :) Tiksliau, turi jie ir makaronus, bet tai tik viena pasta rūšis. Viena iš kokio milijono (net ir didžiausi pastos mėgėjai visų rūšių nežino, ir niekas nekliudo išrasti naujas :) ).
Lietuvoje dėl makaronų formos galvą suka nebent mažyliai. Pamenu, kai buvau maža, man labai paikdavo sriubose tokie mažiukai makaroniukai, beveik kaip kruopos, žvaigždučių, o geriausia - raidelių formos. Čia situacija kiek kitokia. Pirmiausiai, pasta būna trumpi arba ilgi. Ilgi - tai spagečiai, taljateliai ir pan. Trumpi - vamzdeliai, kriaukrelės ir t.t. Vieniems patiekalams reikia ilgų makaronų, kitiems trumpų. Ir ne visada tai kas tinka spagečiams, tiks ir "kaspinėliams" ar vamzdeliams. Bet čia jau aukštasis pilotažas, mes grįžkim į žemę.
Prisimenu praeitą vasarą kai prieš išvažiuodama į Italiją lankiausi pas mylimą kosmetologę Haliną, ji pusiau juokas pasakė - "atsiųsk makaronų receptų!". Na va, nepraėjo nei metai, kaip jaučiuosi kad jau kažas man išeina su tais makaronais.
Blogo "atidarymui" parinkau savo labai mėgstamą receptą iš vienos itališkos knygutės. Todėl, kad patiekalas gaunasi toks, kad negėda ir svečius vaišint, ne tik saviškiam į lėkštę įkrėst - ir gražus, ir gardus, ir vasariškas. Na, nelabai vasariškas gaminimo atžvilgiu (daug laiko ir orkaitė :( ), bet ką jau čia, mes lietuviškos moterytės darbštuolės, mums apie vyryklę suktis kai lauke +30 vieni juokai :) Na ir dar todėl, kad patiekalas kilęs iš Bazilikatos regiono, apie kurį vakar žiūrėjau filmą :)

Taigi, šitam gardžiam receptui (2 asmenims) reikės:
160 g makaronų "bucatini"
250 g vyšninių pomidoriukų
kokių 5 šaukštų smulkiai tarkuoto sūrio
ryšulėlio baziliko
ryšulėlio petražolių
skiltelės česnako
žiupsnio aštriųjų pipirų
žiupsnio druskos
keletos šaukštų džiūvėsių trupinių
aliejaus

Bucatini - pažodžiui "skylėtukai", tai tokie sustorėję spagečiai su skylute viduryje. Jų neturint, manau, kad puikiai tiks ir spagečiai.
Pomidoriukų išeina kokių 15 - 20, priklausomai nuo jų dydžio.
Sūris labai tinka pecorino, bet tiks ir parmezanas, ar džuiugas koks, bet tarkuotas smulkiai, ne su "morkine" tarka kaip Lietuvoj priimta. Aš perku arba jau sutarkuotą, arba tarkuoju kombainu.

Taigi...
Pirmiausiai pasiruošiam pomidoriukus - perpjaunam pusiau, išimam "vidurius", padruskinam ir apverstus sudedam ant popierinio rakšluosčio, kad paleistų skystį.
Tada imamės žolių. Petražolių ir baziliko lapelius nuskabom, gerai nuplaunam, nusausinam ir smulkiai sukapojame. Tada pusę žolių maišome su sūriu, įberiame žiupsni aštraus pipiro ir smulkintą česnaką. Šaukštelu dedame įdarą į pomidoriukus, ir pomidoriukus dailiai rikiuojame ant kepimo popieriumi ištiestos skardos. Pabaigus ant kiekvieno užbarstome po žiupsnį džiūvėsių trupinių ir užlašiname po lašą aliejaus.
Užverdame vandenuką ir verdame jame makaronus. Tiesa, Italijoj NIEKAS nepila aliejaus į vandenį, ir makaronai NIEKADA nesulimpa. Tiesą sakant, nesulipdavo man ir Lietuvoj. Ella savo bloge sako, kad svarbu pilti daug vandens. Bet aš pilu max 2 litrus dviems žmonėms, ir vis tiek nieks nelimpa. Svarbu, kad vanduo virtų jau stipriai. Tada įdedam druskytės į vandenį. Ir verdam TIEK KIEK PARAŠYTA ANT PAKELIO. Tada paragaujam, ir jei reikia, paverdam dar. Laikas ant pakelio - "al dente", taip išvirtus makaronus valgo dauguma italų, t.y. dar truputį kietus. Bet tai skonio reikalas, ir man ir Carlo patinka išvirti, tai paprastai dar keletą minučių nuo nurodyto laiko tenka pavrti.
Tada pomidoriukų skardą šaunam į orkaitę, 10 minučių 220C temperatūroj (man užtenka ir trumpiau, verta pažiūrėti jau po 5min, nes sudeginus žiauriai gaila :) ). Iškepus pomidoriukams, suberiame juos į dubenį, ten pat dedam nupylę vandenį makaronus, užbarstome likusiom žolelėm, užpilam truputį aliejaus, gerai išmaišom ir tiekiam į stalą.