Skylėtukai su įdarytais vyšniniais pomidorais/ Bucatini ai pomodorini ripieni

Pradėkim nuo to, kad makaronai itališkai visai ne makaronai, o pasta :) Tiksliau, turi jie ir makaronus, bet tai tik viena pasta rūšis. Viena iš kokio milijono (net ir didžiausi pastos mėgėjai visų rūšių nežino, ir niekas nekliudo išrasti naujas :) ).
Lietuvoje dėl makaronų formos galvą suka nebent mažyliai. Pamenu, kai buvau maža, man labai paikdavo sriubose tokie mažiukai makaroniukai, beveik kaip kruopos, žvaigždučių, o geriausia - raidelių formos. Čia situacija kiek kitokia. Pirmiausiai, pasta būna trumpi arba ilgi. Ilgi - tai spagečiai, taljateliai ir pan. Trumpi - vamzdeliai, kriaukrelės ir t.t. Vieniems patiekalams reikia ilgų makaronų, kitiems trumpų. Ir ne visada tai kas tinka spagečiams, tiks ir "kaspinėliams" ar vamzdeliams. Bet čia jau aukštasis pilotažas, mes grįžkim į žemę.
Prisimenu praeitą vasarą kai prieš išvažiuodama į Italiją lankiausi pas mylimą kosmetologę Haliną, ji pusiau juokas pasakė - "atsiųsk makaronų receptų!". Na va, nepraėjo nei metai, kaip jaučiuosi kad jau kažas man išeina su tais makaronais.
Blogo "atidarymui" parinkau savo labai mėgstamą receptą iš vienos itališkos knygutės. Todėl, kad patiekalas gaunasi toks, kad negėda ir svečius vaišint, ne tik saviškiam į lėkštę įkrėst - ir gražus, ir gardus, ir vasariškas. Na, nelabai vasariškas gaminimo atžvilgiu (daug laiko ir orkaitė :( ), bet ką jau čia, mes lietuviškos moterytės darbštuolės, mums apie vyryklę suktis kai lauke +30 vieni juokai :) Na ir dar todėl, kad patiekalas kilęs iš Bazilikatos regiono, apie kurį vakar žiūrėjau filmą :)

Taigi, šitam gardžiam receptui (2 asmenims) reikės:
160 g makaronų "bucatini"
250 g vyšninių pomidoriukų
kokių 5 šaukštų smulkiai tarkuoto sūrio
ryšulėlio baziliko
ryšulėlio petražolių
skiltelės česnako
žiupsnio aštriųjų pipirų
žiupsnio druskos
keletos šaukštų džiūvėsių trupinių
aliejaus

Bucatini - pažodžiui "skylėtukai", tai tokie sustorėję spagečiai su skylute viduryje. Jų neturint, manau, kad puikiai tiks ir spagečiai.
Pomidoriukų išeina kokių 15 - 20, priklausomai nuo jų dydžio.
Sūris labai tinka pecorino, bet tiks ir parmezanas, ar džuiugas koks, bet tarkuotas smulkiai, ne su "morkine" tarka kaip Lietuvoj priimta. Aš perku arba jau sutarkuotą, arba tarkuoju kombainu.

Taigi...
Pirmiausiai pasiruošiam pomidoriukus - perpjaunam pusiau, išimam "vidurius", padruskinam ir apverstus sudedam ant popierinio rakšluosčio, kad paleistų skystį.
Tada imamės žolių. Petražolių ir baziliko lapelius nuskabom, gerai nuplaunam, nusausinam ir smulkiai sukapojame. Tada pusę žolių maišome su sūriu, įberiame žiupsni aštraus pipiro ir smulkintą česnaką. Šaukštelu dedame įdarą į pomidoriukus, ir pomidoriukus dailiai rikiuojame ant kepimo popieriumi ištiestos skardos. Pabaigus ant kiekvieno užbarstome po žiupsnį džiūvėsių trupinių ir užlašiname po lašą aliejaus.
Užverdame vandenuką ir verdame jame makaronus. Tiesa, Italijoj NIEKAS nepila aliejaus į vandenį, ir makaronai NIEKADA nesulimpa. Tiesą sakant, nesulipdavo man ir Lietuvoj. Ella savo bloge sako, kad svarbu pilti daug vandens. Bet aš pilu max 2 litrus dviems žmonėms, ir vis tiek nieks nelimpa. Svarbu, kad vanduo virtų jau stipriai. Tada įdedam druskytės į vandenį. Ir verdam TIEK KIEK PARAŠYTA ANT PAKELIO. Tada paragaujam, ir jei reikia, paverdam dar. Laikas ant pakelio - "al dente", taip išvirtus makaronus valgo dauguma italų, t.y. dar truputį kietus. Bet tai skonio reikalas, ir man ir Carlo patinka išvirti, tai paprastai dar keletą minučių nuo nurodyto laiko tenka pavrti.
Tada pomidoriukų skardą šaunam į orkaitę, 10 minučių 220C temperatūroj (man užtenka ir trumpiau, verta pažiūrėti jau po 5min, nes sudeginus žiauriai gaila :) ). Iškepus pomidoriukams, suberiame juos į dubenį, ten pat dedam nupylę vandenį makaronus, užbarstome likusiom žolelėm, užpilam truputį aliejaus, gerai išmaišom ir tiekiam į stalą.