2010 m. lapkritis 11 d., ketvirtadienis

Vamzdeliai su šviežia dešrele ir šafranu/ Penne con salsiccia e zafferano

Ir vėl paprastutis receptas, ir vėl tam, kad kažką (šiuo atveju, dešrelę) pabaigt.
Kadangi iki mano kraustymosi į Italiją virtuvėje nepasižymėjau, ir su šafranu susidūrusi nelabai buvau. Mama mano jo tikrai nenaudojo. Pamenu pusseserę Simoną, kuri tikrų šafrano siūlelių ieškojo Stambulo prieskonių turguje - lauktuvės tėčiui. Tuo metu šafranas man atrodė itin egzotiškas. Ir tikrai niekada nebūčiau pagalvojusi, kiek šafrano naudoja italai. Ir ne tik naudoja, bet augina ir didžiuojasi. Ir jokios egzotikos  - va pavyzdžiui paskutinysis kurį pirkau prekybcentryje, vadinosi "Ūkininko šafranas" :)
Netyčiom (verčiant itališkų TV laidų ciklą "Toskanos virtuvė") teko sužinoti apie šafraną šiek tiek daugiau. Šafranas - tai Paprastojo kroko piestelės, kiekviename žiede būna trys. Brangumas šafrano - dėl to, kad rinkimo neįmanoma mechanizuoti, viskas atliekama rankomis ir dar dėl to, kad viename žiedelyje būnta trys siūleliai, kurie džiūdami praranda apie 80 procentų savo svorio.
Šafraną galima pirkti miltelių ir siūlelių pavidalu. Siūleliai - patikimesni, nes neįmanoma nieko primaišyti. Milteliai - pigesni :) Mums užtenka ir miltelių kokybės, todėl paprastai perkam juos.
Tipiškiausias patiekalas su šafranu - Milano daugiaryžis (Risotto alla milanese), t.y. pats paprasčiausias rizotas, pabaigoje pagardintas raudonaisiais brangiaisiais milteliais.
Šiandien pietums gaminau vamzdelius su dešrele, cukinija ir šafranu - greitas ir gardus (ir truputuką pikantiškas) patiekalas.
Taigi, dviems asmenims reikės:
200 g vamzdelių
1 cukinijos
1 nedidelės (arba pusės didelės) šviežios dešrelės (kas tas yr, žiūrėti ČIA)
Druskos
Aštriųjų pipirų miltelių pavidale
Šafrano

Kol verda makaronai, kaip ir pirmajam recepte, nulupam dešrelę, ją sutrupinam pirštais ir pakepinam be jokio riebalo ant nedidelės ugnies. Tada pridedame griežinėliais pjaustytą cukiniją, padruskinam ir pabarstom aštriaisiais pipirais, jei norisi ir kiek norisi. Kepam toliau, kol cukinija suminkštėja. pabaigoje dedam šafraną - aš jį ištirpinu truputėlyje vandens. Gerai išmaišom, dedam išvirusius makaronus, maišom, ragaujam ir mėgaujamės!

2010 m. lapkritis 2 d., antradienis

Vamzdeliai su maskarpone/ Penne al mascarpone

Nu šįsyk toks paprastas receptauskas, ir labai greitas, bet gardus. Su tokiom visai ne kokiom fotkėm. Bet aš tapau dirbančia moterim, o fotoparatas toks palūžęs, o saulės dabar visai mažai, nu, kaip visada, turiu milijoną pasiteisinimų.Šitas receptukas naudingas sumoje su Spagečių su graikiškais riešutais receptu, nes bent jau kas gaminate vienam/ dviems asmenims, turėjote susidurti su produktų likučių problema. Man atrodo, kad kulinarijoje tas likučių naudojimas tai tikras menas. Na, pavyzdžiui, gaminau kiaušininį likerį, jam naudojasi tik tryniai ir likau su keturiais baltymais. Ir sukis kaip nori. Ir sukiesi :) Maskarponės pakelio nu niekaip per vieną kartą nesunaudoju. Taigi, gerai žinoti kur tą maskarponę dėti. O šiandien ją dėsime ant vamzdelių, taigi:

Dviems asmenims:
Apie 200g vamzdelių
Apie pusę pakuotės (koks 100 g) maskarponės
3 - 4 šaukštai tarkuoto parmezano
1 kiaušinio trynys
truputis muskato riešuto
juodųjų pipirų

Kiaušinio trynį (sako, geriau nešalto kiaušinio, o laikyto kambario temperatūroje) sumaišome gerai gerai su parmezanu ir juodų pipirų žiupsneliu. Tol, kol pasidaro vientisa košelė. Tada dedam ant iti mažos ugnies, ir verčiam maskarponę. Nuolat maišydami lengvai pakaitinam, pagardinam musato riešutu, maišom su makaronais ir valgom. Otai koks sudėtingas receptas!... :)
Skanaus :)

2010 m. spalis 13 d., trečiadienis

Moliūgų virtinukai/ Gnocchi alla zucca

 Pradėkime nuo to, kad Italijoje pasta - tai tikrai ne tik makaronai. Į šią sąvoką įeina ir lietuviškai vadinami koldūnai, ir lietuviškai vadinami virtiniai. Beveik į pastos  kategoriją pakliūna ir šimtaryžiai (risotto) ir net šaltos ryžių salotos. Bet tik beveik. Šiandien apie gnocchi, lietuviškai man artimiausias terminas virtinukai. Jų čia gausybė rūšių. Labai dažnai gaminami iš bulvių, bet gali būti ir miltiniai ar iš manų kruopų. Šiandien - virtinukai iš moliūgo. 
Man patinka Italijos sezoniškumas. Kažkaip Lietuvoje taip stipriai nejaučiau. Na, gal išskyrus braškių sezoną :) Italijoje visada yra ko laukti. Va, į vasaros pabaigą - rudenį sulaukiau moliūgų. Dabar visai neseniai sulaukiau kaštonų ir laukiu mylimų lapkričio 1-osios saldumynų - "numirėlių duonos" (pane dei morti). Taip belaukiant net ir liūdnesni metų laikai neprailgsta. Žiū, po to ne už kalnų ir kalėdinė nuotaika. Beje, mes apdairiai jau supirkom beveik pusę kalėdinių dovanų. Dar truputį, ir gaminsime likeriukus (šiemet Italijoj gyvenančius draugus nusprendėm apdalinti), dekoruosime jų buteliukus, paišysime atvirutes, pakuosime dovanas... Po to dar truputį, ir puošime eglutę, o aš kepsiu meduolius. Perspektyva nebloga, bet grįškime prie moliūgų.
Atvirai pasakysiu - Lietuvoje nežinojau, kad ši daržovė valgoma :) Kažkaip man atrodė labiau tinkanti dekorui. Atvažiavusi čia truputį paeksperimentavau - kepti moliūgai orkaitėje, risotto su moliūgais... niam! O dar nukeliavom (jau antrus metus) į moliūgų šventę, ten paragavom ne tik raviolių su moliūgais, bet ir moliūgų duonos.... Vienintelis stabdis - mano vyriškis, kuriam moliūgai per saldūs ir nors tu ką. Monkės patarimu užaštrinau moliūgų šimtaryžį aštriaisiais pipirais, bet jam vis tiek saldu...
O vad šitie virtinukai jam kažkodėl tiko ir patiko. Sakė, lyg iš restorano (kalbame apie skonį, nes formos dar neištobulinau :) ). Nors gaminimas jų - paprastutis, užtrunku vos 15 minučių.
Taigi, dviems asmenims reikės:

250 g moliūgo
120 g miltų
1 kiaušinio
druskos
padažui - sviesto ir šalavijo.

Moliūgą nulupame (varginantis darbas), supjaustome kubeliais, ir šiek tiek paverdam, kad suminkštėtų. Kai jau su šakute lengvai badosi kaip kokia virta bulvė, ištraukiam išvandens, nusunkiam ir paliekam atvėst (jei skubam, atvėsinam šaltu vandeniu). Tada - į kokį sietelį ar kombainą, nelygu kokią "aparatūrą" daržovių trynimui naudojate, ir sutriname iki košės. Košę maišome su miltais, druska ir kiaušiniu. Energingai ir nuoširdžiai. Gaunasi tokia lipni, tiršta masė.
Puode užsiviriname vandens, pasūdome, ir pradedam terliotis. Šaukšteliu pakabiname košės, ir kitu šaukšteliu - šmaukšt į vandenį. Aš šalia pasistatau kitą puodą (tiks ir keptuvė, aš vietoj keptuvės paprastai naudoju ketaus puodą), ten dedu sviestą ir šalavijo lapus ir užkuriu nestiprią ugnį. Kai tik geltonsnapiai iškyla į paviršių, juos išgriebiu ir dedu į sviestą. Ir toliau darbuojuos šaukšteliais... Taip kol visi virtinukai atsiduria keptuvėje.
Keptuvėje viską gerai pamakaluojam, pajudinam, kad viskas gerai apsisviestuotų.
Jei yra noro, tarkuojam ant viršaus parmezaną ir skaniai sau kapojam.




2010 m. spalis 7 d., ketvirtadienis

Spagečiai su graikiškais riešutais/ Spaghetti con le noci

Apleidau savo makaroninę net nespėjus įsibėgėti. Kompleksuoju truputį. Kai prasinešu pro kulinarinius lietuviškus blogus - nuo super moters Beatos iki mano gerbiamų likimo sesių emigrančių Renatos ir Eglės, kai pamatau tuos iš fantazijos ir žinių gimusius šedevrus... O dar kai pažiūriu fotkes, darytas su kilometriniais objektyvais visaip ten juos sukiojant, su štatyvais, apšvietimais, super stilingais indais ir servetėlėmis... Pasijuntu truputį ūkininkė. Bet juk ūkininkų irgi reikia, ar ne? O be to, foto kursai ir fotikas planuose. Tolimuose dėl ribotų finansų ir dėl to kad labiau noriu motorolerio :) Bet kada nors ir aš tapsiu tikra fūdblogere!!!! Kai užaugsiu :) Jei užaugsiu....

Bet grįžkim prie makaronų. Baigėsi karščiai, baigėsi ir šalti makaronai. Dabar norisi ko nors riebėlesnio ar truputį pikantiško, karšto, garuojančio...
Šiandien imsimės ir vėl tradicinių spagečių, su ne visai tradiciniu, bet žiauriai skaniu padažu.

Dviems asmenims:
Apie 200g spagečių
50 gramų graikiškų riešutų
saujelės kedro riešutų
30 g sviesto
kupinas šaukštas mascarpone sūrio
30 g tarkuoto parmezano
30 gtarkuoto Emmenthal sūrio (toks šveicariškas, su skylėm, manau tiks ir šiaip koks fermentinis lietuviškas)
pipirų ir druskos


Visus riešutus sutrinam. Su mano mamos dovanotu kombainiuku - tik brrrrum ir baigta. Dubenyje maišome maskarponę, pusę svieto ir riešutukus, kol gauname vientisą kremą.
Išvirusius spagečius verčiam į šiltą indą, dedam ant jo kremą, išmaišom gerai. Jau nešdami į stalą, sudedame likusį sviestą, parezaną ir ementalį, užmalam ant viršaus pipiriukų, papuošiam cielais graikiškais riešutais.

Paprasta? Bet kaip skanu!....

2010 m. liepa 20 d., antradienis

Vamzdeliai su šviežia dešrele ir rikota/ Penne con ricotta e salsiccia


Gaminant iš visokių naujų ir senų itališkų knygučių, kai kurių receptų rezultato lietuviška akis tiesiog negali nuspėti. Tokius bandyti man patinka, nes gamindama nelabai įsivaizduoju, kas čia bus. Šitas receptas apie kurį šiandien - vienas pirmųjų, išmoktų čia, ir vienas mano mylimiausių.
Man rikota asocijuojasi su visokiais čyzkeikais ir šiaip saldumynPridėti paveikslėlįais. kažkas panašaus į riebią varškę. Ir jau niekaip nesiasocijuoja su pipirais, mėsytėm ir makaronais. Ir vis dėlto...
Taigi, dviems asmenims reikės:

180 - 200 g vamzdelių
1 (arba 1/2 jei didelė) šviežios dešrelės
1/2 indelio rikotos
druskos, pipirų

Žodžio "dešrelė" vertimas iš/ į italų kalbos kiek sudėtingas. Pradėkim iš toli - tai, ką mes vadiname DEŠRA, jie vadina salame. Tai, ką mes vadiname pieniškomis dešrelėmis, jie vadina vokiškai - wurstel. Tai, ką mes vadiname šviežiomis dešrelėmis (tomis, kimštomis faršu), jie vadina salsiccia. Pastarosios čia labai populiarios, daugybė receptų su jomis.

Taigi, dešrelę nulupame, sutrupiname ir pakepiname ant keptuvės be jokio riebalo.
Į didelį dubenį beriame pakepintą dešrelę (t.y. faršo gabalėlius), rikotą, gausiai druskos ir šviežiai maltų pipirų, viską nuoširdžiai išmaišom.
Makaronus išverdame. Į rikotos mišinį dar įmaišom šaukštą kitą vandens, kuriame virė makaronai. Nupilame makaronų vandenį, makaronus beriame į paruoštą rikotos mišinį ir gerai išmaišome.
Rezultatas - kažkas švelniai (rikota) stipraus (faršas). Rikota primena kone grietinėlę. Niam.

2010 m. liepa 19 d., pirmadienis

Šalti vamzdeliai su cukinijom ir mėta/ Pennette fredde con zucchine e menta

Užsiciklinau ant šaltų makaronų. Tiesa, ne tik makaronų - italams ryžiai yra beveik pasta, tai čia populiariausias šaltas patiekalas (gal po prosciutto e melone - kumpio su melionais) yra insalata di riso arba ryžių mišrainės. Taigi, dabar beveik kasdien pietums - arba ryžių mišrainė, arba šalti makaronai. O ką daryt, kai už lango +34, o viduj +28? :)
Šaltų patiekalų pliusas dar ir tas, kad gali juos neštis iš namų - vežtis į svečius ar surengti pikniką. Mes penktadienį taip ir padarėm su vat šitais makaronais apie kuriuos dabar parašysiu. Pasitiesi adijaliuką, išsidėlioji lėkštes ir įrankius (jokio plastiko, nėra jie tokie sunkūs, galima atsinešti normalius indus iš namų), pasipilstai vynelį... Rojus.
Po to ir nusnūsti eglių pavėsy galima.
Taigi, receptas dviems asmenims, reikės:

180 g makaronų vamzdelių
40 g fetos sūrio
poros šaukštų tarkuoto parmezano (ar "Džiugo")
kokių 5 lapelių šviežios mėtos
1 skiltelės česnako
aliejaus, acto
žiupsnelio šafrano

Net ir paprastieji vamzdeliai Italijoje ne visai paprasti - jų būna įvairių rūšių. Du dalykai kurie skiriasi - dydis ir "dryžuotumas". T.y. vamzdeliai būna lygūs (penne lisce) ir su tokiais įspaustais dryžiukais (penne rigate). Pastarieji turi skirtumą sugerti daugiau padažo. Lietuvoje, kiek pamenu, paprastai vamzdeliai būna "dryžuoti".

Cukinijas supjaustom griežinėliais ir pakepame, geriausia ant "grilinės" keptuvės be arba tik su trupučiu aliejaus. Aš leidau sau paimprovizuoti ir jas padruskinau ir apibarsčiau žoleliu mišiniu, man taip skaniau :) Apkepusias dedam į dubenėlį ir maišom su smulkintais mėtos lapeliais, aliejumi ir actu. Ten pat įdedame pusiau perpjautą česnako skiltelę ir dedam į šaldytuvą bent pusvalandžiui, kad pasimarinuotų.
Išverdame vamzdelius, į vandenį įbėrę žiupsnį šafrano (jei jo neturite ar gaila :), bus gerai ir be). Nuplauname šaltu vandeniu, po to nusausiname švarutėlaičiu virtuviniu rankšluosčiu.
Iš pasimarinavusių cukinijų išimam česnaką, dedam kartu su makaronais, pramezanu ir trupintu fetos sūriu, viską išmaišom. Jei dar trūksta - pagardinam aliejum.
Ir vėl iš šaldytuvą, iš kurio - ant stalo (arba ant žolės, kam kaip labiau patinka :) )

2010 m. liepa 13 d., antradienis

Spagečiai su pomidorais ir alyvuogėm/ Spaghetti con pomodoro e olive


Praėjusią savaitę pavyko sumedžioti keletą naujų knygų apie pasta. Porą savavališkai pasiskolinau iš draugo mamos, kai buvom nuvažiavę laistyti gėlių mamos bute (tėvai atostogavo), dar kelias nusipirkau senų knygų turgelyje. Kai man, bemedituojančiai prie senų itališkų receptų knygų dėžės, paaiškino kad kainuoja eurą už dvi knygas, galvojau, sapnuojasi :) Visos kitos knygos kainavo 3-5 eurus. O vat kulinarinės - nupigintos. Atsilaikiau nepaėmusi visos dėžės, apsiribojau keturiom knygom - dvi apie makaronus, viena apie ledus ir viena apie patiekalus su žolelėm. Viso du eurai. Va čia tai grobis!
Kažkaip vasarą (įdomu kodėl? :) ) mane vis ant daržovių neša. Šįkart pasta pati paprasčiausia - spagečiai, o padažas - paprastas produktais, bet labai, labai skanus. Vis dar iš senų knygų, ir bandytas ne kartą. Nors truputį tenka pasiterlioti ir procesas netrumpas, bet rezultatas, niam niam niam.

Taigi, dviems asmenims reikės:

200 g spagečių
1 svogūno
2 prinokusių pomidorų
1 paprika
10 - 15 juodų alyvuogių
1 skiltelė česnako
1/2 šaukšto smulkinto rozmarino
1/2 šaukštelio smulkinto čiobrelio
1 šaukštas balto vyno
keletas šaukštų mėsos sultinio
aliejaus, druskos, pipirų
tarkuoto parmezano

Spagečius aš matuoju "spagetometru" - nerealus itališkas įtaisas :) Pasirenki skylę pagal tai, kiek porcijų nori ruošti, ir kiek spagečių į ją telpa, tiek ir verdi...
Paprika originaliam recepte buvo žalia, aš naudojau raudoną, nes tik tokią turėjau.

Pirmiausiai užsikaičiam orkaitę iki kokių 200C. Tada pasiruošiam pomidorus ir žoleles - pomidorus nuplikom verdančiu vandeniu, nulupam, išimam sėklas, supjaustom kubeliais. Žoleles (čiobrelį ir rozmariną) sukapojam. Susmulkinam svogūnus, lengvai pakepinam juos aliejuje. Tada sudedame pomidorus ir žoleles, aplaistom vynu ir sultiniuir paliekam ant kaitintis ant nedidelės ugnies pusvalandžiui. Jei labai išsausėja - pilam dar sultinio ar vyno.
Į orkaitę dedame aliejumi aplaistytą papriką ir kepam kol truputį apskrus ir pradės atšokinėti odelės. Tada ištraukiame, atvėsiname, nulupame odą, supjaustom juostelėmis. Kitoje keptuvėje pakaitiname dar truputį aliejaus, apkepame paprikos juosteles, pabaigoje labai trumpam sumetame griežinėliais supjaustytas alyvuoges.
Paprikų ir alyvuogių mišinį verčiam į pomidorų svogūnų žolelių mišinį, dar truputį pakaitiname. Padruskiname, papipiriname, išspaudžiame česnaką ir gerai išmaišome.
Kraunam padažą ant makaronų, ant viršaus pabarstom tarkuotu parmezanu ir gardžiuojamės!